Augantis skiepų skepticizmas: įtakos veiksniai ir atsakomosios priemonės, siekiant padidinti norą skiepytis Vokietijoje.

Augantis skiepų skepticizmas: įtakos veiksniai ir atsakomosios priemonės, siekiant padidinti norą skiepytis Vokietijoje.

Tėvų nenoras skiepytis: priežastys ir galimi sprendimai

Vakcinos yra viena veiksmingiausių infekcinių ligų prevencijos priemonių. Dėl suderintos pasaulinės vakcinacijos kampanijos tokios ligos kaip raupai buvo išnaikintos visame pasaulyje. Poliomielitas ir tymai taip pat tapo reti daugelyje pasaulio šalių. Vis dėlto kylančios sąmokslo teorijos pakirto pasitikėjimą skiepijimo pastangomis, ypač dabartinės COVID-19 pandemijos metu.

Naujame tyrime, paskelbtame „Advances in Pediatrics“, nagrinėjami reikšmingi rizikos veiksniai, susiję su dvejonėmis skiepytis, ypač gripo ir žmogaus papilomos viruso vakcinoms. Tačiau teiginiai, susiję su SARS-CoV-2 virusu, yra atmesti.

Vaikus globoja tėvai, todėl labai svarbus tėvų sutikimas skiepyti vaikus. Tačiau tėvų pasitikėjimą vakcinomis gerokai pablogina sklindantys mitai apie žalingas skiepijimo pasekmes. Šias sąmokslo teorijas dažnai patvirtina faktas, kad vakcinomis išvengiamos ligos daugelyje išsivysčiusių šalių tapo itin retos ir todėl sudaro tik nedidelę vaikų sergamumo ir mirtingumo dalį.

Tragiška šių sąmokslo teorijų pasekmė – augantis tėvų nepasitikėjimas vakcinų veiksmingumu ir nauda. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose iki septintojo ikimokyklinio amžiaus vaikų negauna rekomenduojamų skiepų dėl tėvų prieštaravimo, o daugiau nei 25 % JAV tėvų atideda skiepyti savo vaikus. Vaikams, kurie neskiepyti dėl tėvų prieštaravimo, padidėja rizika susirgti vakcinomis išvengiamomis ligomis, kurios savo ruožtu gali sukelti protrūkius, kaip pastaraisiais metais atsitiko sergant tymais ir kokliušu.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir jos Strateginė imunizacijos ekspertų grupė (SAGE) nedvejojimą vakcina apibrėžia kaip „vėluotą vakcinų priėmimą arba atmetimą, nepaisant to, kad yra imunizacijos paslaugų“. Tėvų požiūris į skiepus skiriasi priklausomai nuo laiko, vietos ir naudojamų vakcinų. Šiame kontekste PSO įvardija tris C: patogumas, bendrininkavimas ir pasitikėjimas. Požiūris į skiepijimą svyruoja nuo absoliutaus visų vakcinų atmetimo iki pasirengimo be jokių abejonių priimti visas rekomenduojamas vakcinas.

Yra įvairių priežasčių, kodėl tėvai atsisako skiepyti savo vaikus. Tai apima baimę dėl šalutinio poveikio, suvokimą, kad skiepai tikrai nėra būtini dėl šiuo metu mažo skiepais išvengiamų ligų paplitimo, abejonės dėl skiepų veiksmingumo, individualistinis mąstymas, moralinis susirūpinimas, nuomonės už ar prieš skiepus. Daugelis tėvų mano, kad vakcinos sukelia ligas, o ne užkerta kelią jų atsiradimui. Kai kas net teigia, kad vaiko imuninę sistemą gali susilpninti per daug skiepų, tariamai vakcinose yra toksinų, o visą skiepijimo judėjimą skatina nesąžiningi gamintojai, kurie domisi tik savo pelno marža. Daugiau nei trečdalis tėvų mano, kad vaikai per pirmuosius dvejus gyvenimo metus gauna per daug skirtingų vakcinų, o daugiau nei 90% tėvų mano, kad per vieną dieną reikėtų paskiepyti ne daugiau kaip tris vakcinas.

Tarp tėvų, kurie atsisako skiepyti savo vaikus, yra aiškus ryšys tarp alternatyviosios medicinos, į gamtą orientuoto gyvenimo ir dvejonių skiepytis. Šie tėvai, kurie iki keturių kartų dažniau naudojasi alternatyvios medicinos sistemomis, dažnai mano, kad susirgti vakcina išvengiama liga vaikui yra geriau nei skiepytis. Šioje tėvų grupėje tokie pageidavimai išreiškiami ir ekologiško maisto bei alternatyvių mokyklų požiūriu.

Nepaisant oficialaus įtakingo 1998 m. straipsnio, kuriame teigiama, kad yra ryšys tarp autizmo spektro sutrikimų ir tymų, kiaulytės ir raudonukės (MMR) vakcinos, ir autoriaus Andrew Wakefieldo diskreditavimo, atšaukimo, milijonai tėvų ir toliau tiki tokiu ryšiu. Šie tėvai taip pat tvirtina, kad šis ryšys galioja ne tik MMR vakcinai, bet ir vakcinoms apskritai.

Klaidinga klaida bandant ištaisyti klaidingus įsitikinimus yra manyti, kad informacijos pateikimas ištaisys tuos klaidingus įsitikinimus. Žmonės priima arba atmeta informaciją remdamiesi ideologiškai paveiktu informacijos šaltinio priėmimu. Visų pirma, farmacijos pramonė, kuri kuriant vaistus labiau domisi pelnu, o ne bendra nauda, ​​iš esmės prarado visuomenės pasitikėjimą. Jų ryšiai su mokslinių tyrimų, medicinos ir vyriausybės bendruomenėmis taip pat laikomi trūkumais. Kai žmonės praranda pasitikėjimą savo valdžia, tai sukelia priespaudos jausmą. Tai savo ruožtu gali sukelti sąmokslo teorijas, kurios galiausiai prisideda prie daugelio tėvų nenoro skiepytis.

Plačiai paplitęs skiepijimas taip pat lėmė, kad tėvai neaiškiai vertina rekomendaciją skiepyti savo vaikus kaip socialinio spaudimo formą. Tada šie tėvai taip pat padidina šalutinį šių skiepų poveikį, užuot matę jų naudą. Tai ypač aktualu tėvams, kurių auklėjimo stilius yra intensyvus, ir tiems, kurie nerimą keliančią informaciją apie skiepus gauna iš šeimos, draugų ar knygų, o ne iš gydytojų. Susirūpinimas dėl vakcinų saugos pirmiausia pabrėžiamas spaudoje, transliacijoje, socialinėje žiniasklaidoje ir internete.

Ypač nerimą kelia tai, kad socialinė žiniasklaida ir internetas dažnai pateikia klaidinančios ar netikslios informacijos. Deja, ši informacija dažnai skelbiama kartu su tikslia informacija, nepatikrinus šaltinių. Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad internetinės intervencijos, kurios teikia faktinę informaciją apie vakcinaciją per socialinę žiniasklaidą, gali neutralizuoti klaidinančių ar netikslių įrašų poveikį.

Adatų fobija ir skausmingos vietinės reakcijos į skiepus taip pat turi įtakos iki 10% tėvų atstūmimo atvejų, ypač jei jie patys patyrė skausmingų skiepų vaikystėje. Su tuo reikia kovoti taikant sedaciją, spaudimą injekcijos vietoje, naudojant vietinius anestetikus ir atitraukiant vaiko dėmesį skiepijimo proceso metu.

Geriausias būdas reaguoti į dvejones ir atsisakymą skiepyti yra taikant įvairius metodus, įskaitant asmeninius susitikimus, siekiant suteikti šviečiamosios informacijos tiems, kurie sutinka skiepytis, bet nori atidėto grafiko. Tačiau ši technika būtų neveiksminga, jei atmetimas būtų pagrįstas religiniais įsitikinimais, su vakcina susijusių pavojų suvokimu arba vakcinos neveiksmingumu. Istoriškai socialiniai motyvai skiepytis neturėjo reikšmingo vaidmens keičiant tėvų požiūrį į skiepijimą, ypač visuomenėse, kurios vertina asmens laisvę, o ne bendruomenės atsakomybę. Sisteminga apžvalga parodė, kad nors tėvai mano, kad vakcinacijos „naudos kitiems“ yra svarbios, jų sprendimas galiausiai grindžiamas suvokiama nauda jų pačių vaikui.

Sveikatos priežiūros specialistai ir toliau atlieka svarbų vaidmenį kaip patikimi informacijos šaltiniai. Tiesą sakant, pokalbis su gydytojais apie susirūpinimą dėl vakcinos ir faktinės, lengvai suprantamos informacijos teikimas turi teigiamos įtakos tėvų požiūriui į skiepus. Todėl empatiškas ir komunikabilus medicinos specialistų požiūris yra būtinas norint užtikrinti tėvų pasitikėjimą