Jausmas, kai jausmo nebelieka

Jausmas, kai jausmo nebelieka

Aš esu vietoje, vadinamoje Vertigo; Tai viskas, ko norėčiau, kad nežinočiau; Nebent tu man duosi ką nors, ką galiu jausti.

~U2, galvos svaigimas, 2004 m.

Galvos svaigimas, emocinis ar dvasinis, sukelia sumišimą ir net sustingimą – kaip savisaugos mechanizmą, kai mūsų pasaulyje tiesiog per daug.

Kai reikalai chaotiški, bėgame su policininkais Pamplonoje arba slenkame į saugyklos privatumą. Abu mus bijo savo tikrųjų jausmų. Žmogus priima veiklą kaip neigimo priedangą. Kitas apima vienatvę – net ir savęs.

Tai gali būti dėl ūmaus sielvarto, perkrovos ar net kraujuojančio širdies troškimo vėl susijungti su Jėzumi po ilgo sausros laikotarpio.

Tačiau jausmas, kai nėra jausmo, yra atlaidus atsakas į šį nuostabų galvos svaigimą.

POŽIŪRIS POKYČIAI NAUJU BŪDU

Norint įgalinti tokį suderintą atsakymą, reikia pakeisti veikimo būdą.

Galime tik įsivaizduoti, kad Viešpats mus palaimino per šiuos galvos svaigimus, nes žinome, kad kai nebejaučiame, tai DievojaučiamasLankomumas taip pat dingo; ne Viešpaties, o mūsųsuvokimasiš to. Mes to nejaučiame.

Tai svarbi pastaba; nuostabiai ryškus priminimas, kad palikome išlygą, kuri yra Dievo valioje – ir mes visi tai darome. Dažniausiai tai netyčia. Pokyčiai beveik visada mus aplenkia; mes dažniausiai nesitikime pokyčių. Kas iš tikrųjų turi išmintingo žmogaus viziją?

Naujas požiūris į pokyčius sutelktas į pasitikėjimą atsitiktinumu toje, kas sukėlė mūsų emocijų šlubavimą.

PATIKĖKITE ATSITIKTINUMU

Tarsi beprotybė ir gyvenimo sumaištis yra tiesiog išbandymas ar pagunda – ar pasirinksime Jėzų ir tiesos bei ramybės paprastumą, ar bėgsime pirštine?

Pirmenybė Jėzui yra žingsnis link jausmo, kai jausmo nebėra.

Dievas mums nuolatos išbando sidabrines lėkštes. Tačiau šėtonas meta į mus pagundas; gudrus ir po stalu. Testai turėtų paskatinti mus augti. Pagundos skirtos mus apgauti, susilpninti ir sunaikinti.

Paleidus šią pirštinę, siekiama paneigti galvos svaigimą – šį gyvenimą kažkaip galima išspręsti. Kiek žmonių susidega arba visiškai nepasiekia savo tikslo, nes yra išduoti, susilpninti ir galiausiai sunaikinti?

Žinoma, gyvenimas be Jėzausnėraišsprendžiamas.

Gyvenimas su Jėzumi remiasi paslaptimi – ji padeda mums ugdyti tikėjimą, jausmus ir mintis priimti tai, ko negalime pakeisti.

Atsitiktinumas, kuris yra ir išbandymas, ir pagunda, skirtas padėti mums, kai susiduriame su tiesa, tačiau tai mums trukdys, kai eisime savo keliu.

Kaip sakoma dainoje Vertigo – ir mes įsivaizduojame Jėzų tai sakantį – „Duok man, ko aš noriu! [savo paklusnumas] ir niekas nenukentės“. Jei pasikliausime Dievo įžvalga, o ne savo įžvalga ir visada Jį pripažinsime, Viešpats ištiesins mūsų takus (Patarlių 3:5-6).

© 2011 SJ Wickham.