Trys homeopatijos dėsniai

Trys homeopatijos dėsniai

Homeopatija buvo Samuelio Christiano Hahnemanno, gimusio 1755 m. Drezdene, Vokietijoje, atradimas. Tai yra holistinė gydymo sistema ir labiausiai tinka kiekvienai amžiaus grupei. Geriausias dalykas šioje terapijoje yra tai, kad dėmesys sutelkiamas į jus kaip asmenį, taip pat į jūsų specifinių fizinių ir emocinių simptomų gydymą. Ši terapija, kurią pasiūlė vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas, metė iššūkį konservatyviajai to meto medicinos praktikai ir kažkada XIX amžiuje pasirodė esąs raktas, kuris skyrėsi nuo tradicinės medicinos. Nors XX amžiaus viduryje jos populiarumas beveik išnyko iš Amerikos medicinos akiračio, vis didėjantis nusivylimas konservatyvios medicinos apribojimais leido įvairiems gydytojams atnaujinti homeopatiją. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, homeopatinė medicina yra vis didesnė alternatyviosios medicinos scenos dalis.

Tačiau ši populiari alternatyviosios medicinos forma remiasi trimis gydymo principais. Pirmasis iš šių principų yra panašumo dėsnis. Remiantis „panašaus gydymo su panašiu“ koncepcija, simptomai pagal šį įstatymą yra organizmo bandymo atkurti sveikatą rezultatas. Šių simptomų padidėjimas palaikytų normalų organizmo gijimo procesą. Ši alternatyviosios medicinos forma išnaudoja galią išgydyti, skirdama vaistus, kurie dar labiau padidina simptomus, panašius į tuos, kuriuos pacientas patyrė anksčiau. Pagal šį dėsnį, vidinė organizmo gyvybinė jėga dabar veikia vienu metu, kad neutralizuotų vaisto poveikį ir galiausiai pašalintų panašių ligų požymius.

Antrasis homeopatijos principas – vieno vaisto vartojimas. Kiekviena liga, su kuria susiduriame, yra kovos tarp patogeno ir vidinės esminės organizmo jėgos rezultatas, ir ši kova yra išreikšta kaip simptomai ar požymiai, kuriuos patiria pacientas. Dabar, kai žinome, kad organizmas turi vieną vieningą lemiamą jėgą, o kai žmogus suserga, visi simptomai, kuriuos žmogus patiria, yra šios ligos dalis. Nėra ligos, kuri apsiribotų nedideliu plotu ar viena kūno dalimi. Dėl to rekomenduojamas vienintelis vaistas, atitinkantis visus paciento nusiskundimus.

Trečias šios terapijos pagrindas yra minimali dozė. Šis dėsnis prieštarauja įprastinei vaistų filosofijai ir yra labai svarbus homeopatijos gyvybingumui, nes kai kurie junginiai, naudojami kaip šios terapijos komponentai, didelėmis koncentracijomis gali būti mirtini. Tiesą sakant, patirtis praktikuojančius homeopatus išmokė, kad daugeliu atvejų kuo mažesnė dozė, tuo ji veiksmingesnė.

Todėl homeopatija yra gydymo sistema, kuri bando suderinti paciento simptomus su jo ligos simptomais ir todėl labai daug dėmesio skiria labai detaliam paciento ligos aprašymui. Homeopatija iš tikrųjų skatina gijimo procesą, naudodama vaistus, kad sukurtų netikrą sveikatos sutrikimą, o kai šis sutrikimas atitinka ligos sukeltą sutrikimą, organizmas turi daugiau dirbti, kad pasveiktų. Tai leidžia pacientui susigrąžinti sveikatą per kelias savaites ar mėnesius, kurių organizmui reikia kovoti su liga ir atkurti pažeistus audinius.