Psicho-dvasinė psichoterapija, mokslas ir religija, kultizmas, unikalus individas ir ego

Psicho-dvasinė psichoterapija, mokslas ir religija, kultizmas, unikalus individas ir ego

Buda kalbėjo apie kančią. Ar tai geras būdas paaiškinti „dvasinį“ psicho-dvasiniu? Pavyzdžiui, kodėl ateistas ar tikėjimo nepraktikuojantis žmogus turėtų ateiti pas psicho-dvasinį terapeutą? Ar būtina siekti dvasinių ieškojimų, ar dėl terapijos klientas gali būti perkeltas į dvasinę praktiką?

Kiekvienas gyvenantis ir kvėpuojantis turi patyrimą, pajunta kažką, kas jiems brangu, ką vertina ir gerbia, ką gerbia ar gerbia, ką nors myli, o galbūt už žmogų ar daiktą atiduotų savo gyvybę. Todėl kiekvienas turi idėją apie dvasingumą, tai, kas yra už sveiko proto ribų, kaip savanaudišką subjektą, besirūpinantį išlikimu ir asmeniniais malonumais. Psichologas Jungas žengė žingsnį toliau ir, išnagrinėjęs įvairius sapnus iš skirtingų laikų, kultūrų, moralės ir vertybių sistemų, tvirtino, kad žmonija dalijasi kolektyvine nesąmone, kuri paveldima ir išreiškiama dažnai pasikartojančiais simboliais bei archetipais.

Kiekvienas turi dvasinę pusę, nors gali ją vadinti įvairiais vardais; Kiekvienas ką nors ar ką nors vertina aukščiau už save, net jei tai mokslas, filosofija, pasaulio būklė ar ekologija. Tačiau šiandien galime paklausti: „Ar mokslas nėra nauja religija?

Mokslo vykdomas religijos uzurpavimas yra beprasmiško beviltiško konflikto, kuriame žmonės bando rasti „teisingą“ atsakymą, neatsižvelgdami į tikrovės įvairovę ir sudėtingumą bei jos sudėtinę patirtį, rezultatas. Pavyzdžiui, mokslas negali daug pasakyti apie tai, kas yra intuityvu ir instinktyvu, jau nekalbant apie tai, kas yra numininė ir visiškai kitoje srityje nei tie reiškiniai, kuriuos mokslas siekia stebėti ir išmatuoti. Dvasinis, transcendentinis ir dieviškasis yra už žodžių ir patirties ribų. Beprasmiška bandyti įtikinti žmogų, kuris yra moksliškai įsitikinęs dvasinių, numiningų įvykių tiesa, lygiai taip pat, kaip beprasmiška bandyti įtikinti dvasiškai mąstantį žmogų absoliučia mokslo tiesa.

Kas nutinka, kai pas jus terapijos ateina mokslininkas? Ar matai kitą gyvenimo pusę? Vidinių sferų siekimas, vidinių procesų išgyvenimas ir vidinių objektų bei jų reikšmės supratimas gali būti interpretuojamas įvairiais būdais, kurie yra asmeniški patiriančiajam ir klientui. Moksliškai mąstantis klientas sumažino daugybę nepaprastos patirties ir sumažino iki emocinio ar instinktyvaus neurologinio įvykio. Bet mes visi esame skirtingi, o tai yra vienas iš būties žmonėmis stebuklų; kiekvieno žmogaus skirtumai, įvairovė, unikalumas ir individualus indėlis į visumą.

Dvasiniu požiūriu kiekvienas iš mūsų turime individualų, unikalų indėlį į visumą. Tačiau greta šio teiginio yra mintis, kad dvasinio pasiekimo pabaiga yra dalyvavimas bendroje esmėje, kartais vadinamoje vienybės sąmone. Religinių kultų bruožas yra tas, kad visi pradeda vienodai rengtis, elgtis ir net galvoti. Taigi, kokios yra unikalios žmogaus savybės?

Religiniai ar dvasiniai kultai paskatino avies mentalitetą. Kaip ir visose gyvenimo srityse, yra labai mažai žmonių, kurie išlieka pakankamai abejojantys ir nekonformistiški – laisvi nuo šizoidinių polinkių jaustis nesaugiai priklausyti ir prisitaikyti – kad atlaikytų kolektyvinę status quo jėgą, net kai ji labai keista, nežmoniška ir korumpuota. Tačiau viskas, kas daroma vardan dvasingumo, nebūtinai yra dvasingesnė už politinį mitingą, futbolo gerbėjų susitikimą ar net išgėrus vakarą. Visos šios pastangos skatina ir primygtinai reikalauja atsisakyti savo individualumo ir priimti kolektyvo etosą.

Psicho-dvasinėje terapijoje pagrindinis rūpestis yra vaikystės poreikių ir norų sprendimas. Pirmiausia dirbame su nebaigtais asmenybės reikalais, nes tik pilnai susiformavęs ir sveikas ego gali pasiduoti dvasinei ugniai. Ego išsipildymas slypi ego pasidavimu arba atsisakymu, nes jūs esate daug daugiau nei ego leidžia jums būti. Taigi tai yra radikali transformacija, kuri pasiekiama būnant savo tikrame centre.

Žmogus yra daugiau nei jo ego. Tai akivaizdu iš įprastų meilės ir aukojimosi, netgi malonumo veiksmų. Tačiau įveikti ego yra sudėtinga užduotis daugumai žmonių. Siekiant dvasingumo šiuolaikiniame pasaulyje, svarbu prisiminti, kad ankstyvieji ir gilūs senovės dvasingumo mokymai neturėjo būti susiję su pagrindine šiandienos tema, ty individualizmu. Šiuolaikinis pasaulis (ir nemanau, kad reikia sakyti, kad vakarietiškas, tarsi jis skirtųsi nuo Rytų; Vakarų ir Rytų dichotomijos visada buvo paini, nes takoskyra yra labiau kultūrinė ir politinė, o ne geografinė) vis labiau centralizuoja individą, todėl mus puola ego jėgos.nonparelis. Anksčiau niekada neteko susidurti su šia problema ir tikrai ne prieš 3000 metų, pavyzdžiui, Indo slėnyje, kai jūsų kasta ir gyvenimo vieta buvo labai pastovi ir, nebent buvote aristokratas ar priklausėte kunigų klasei, buvote susijęs su pragyvenimu, išlikimu.

Šiandien turime laisvalaikį, poilsį, pasirinkimą – net dvasingumas tapo turizmo industrija!

Taigi turime pažvelgti į tai, ką asmuo reiškia dvasingumu. Dvasinis kelias šiuolaikiniame pasaulyje yra individualus savo prigimtimi ir požiūriu. Pirma, tai akivaizdu, nes pastebite, kad žmonės nemaišo savo dvasinės filosofijos ir metodikos. Tai turi savo sunkumų; Sekate budizmu, kol atrandate tai, kas jums nepatinka, tada pereinate į sufizmą ar daoizmą, kol atrandate kažką, kas jums nepatinka, ir įmetate šiek tiek mistinės krikščionybės ir stebuklų kurso. Akivaizdus sunkumas yra tas, kad jūs negalite diktuoti savo dvasinės praktikos pagal savo asmeninius pageidavimus dėl paprastos priežasties, kad dvasinė praktika turėtų mesti iššūkį jūsų asmenybei kiekviename žingsnyje. Taigi, jei jūsų asmenybė yra vairuotojo vietoje, tikrai niekur nepasieksite.

Šiandien esame prisotinti dvasinės išminties ir vadovavimo, todėl kelių lyginimas yra neišvengiamas. Net didysis Tomas Mertonas [kontroversiškas vienuolis ir katalikų mistikas] paskutiniais metais prieš mirtį galvojo apie zeną. Bet kaip pažymėjo Josephas Campbellas, paklaustas, ar reikia atsisakyti savo religijos, kad pasiektumėte dvasinius tikslus; Ne, jūs turite eiti iki galo, kur religija savo šaltinyje reprezentuoja dvasinės kelionės į pabudimą ir išsivadavimą tiesą.

Neįmanoma išvengti individualumo. Turime turėti dvasinę praktiką ir metodiką, kuri apimtų individą ir veiktų su juo, o ne ignoruodami juos, o matydami, kaip jie gali paremti nušvitimo projektą. Ego nėra tik fikcija, kurią reikia atmesti, tarsi už tai atsipirktų kelerių metų meditacija. Ego turi būti suprastas ir pirmiausia panaudotas aukštesniems žmogaus egzistencijos gebėjimams.

Alternatyvi psichoterapija

Geriausia vieta ieškoti alternatyvių praktikų psichoterapijos yra mūsų nemokamas alternatyvių praktikų katalogas. Norėdami pamatyti visus alternatyvios psichoterapijos specialistus, spustelėkite čia.