Klimato konferencijų vaidmuo: sėkmės ir nesėkmės

Klimato konferencijų vaidmuo: sėkmės ir nesėkmės

Didėjant susirūpinimui dėl klimato kaitos ir daugybės jos padarinių, klimato konferencijų vaidmuo tapo svarbia mokslinių diskusijų, politinių derybų ir kovos su visuotiniu atšilimu veiksmų planų rengimo platforma. Bėgant metams šiose konferencijose buvo ir didelių sėkmių, ir skaudžių nesėkmių. Šiame straipsnyje bus aptariamas klimato konferencijų vaidmuo ir pagrindinės jų sėkmės ir nesėkmės, siekiant pateikti išsamų vaizdą apie tai, kiek jos padarė pažangą arba trukdė kovojant su klimato kaita.

Klimato konferencijų istorija

Klimato konferencijų istorija prasideda aštuntajame dešimtmetyje, kai mokslininkai visuotinį atšilimą ir šiltnamio efektą pradėjo pripažinti rimta grėsme pasaulio ekosistemai. Pirmoji tarptautinė konferencija apie klimato kaitos poveikį įvyko 1979 m. Ženevoje ir padėjo pagrindą vėlesniems pasauliniams susitikimams.

Nuo pirmosios JT klimato konferencijos iki IPCC įkūrimo

Pirmoji JT klimato konferencija (UNCC: Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija) įvyko 1995 m. Berlyne (Vokietija). Čia atsirado „Berlyno mandatas“, pabrėžęs būtinybę vesti nuolatines derybas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ribojimo.

Po dvejų metų, 1997 m., šios derybos paskatino pasirašyti Kioto protokolą, pavadintą Japonijos miesto, kuriame vyko konferencija, vardu.

Taip pat pažymėtini buvo 1988-ieji, kurie laikomi Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) gimimo metais. Šiai JT inicijuotai institucijai pavesta įvertinti dabartinę klimato kaitos mokslo būklę ir plėtoti poveikį bei riziką, taip pat galimas prisitaikymo ir švelninimo strategijas.

Pagrindinės klimato konferencijų sėkmės

Klimato konferencijos padėjo geriau suvokti, kad reikia imtis veiksmų kovojant su klimato kaita, ir buvo sudaryti keli svarbūs tarptautiniai susitarimai.

Kioto protokolas

Vienas didžiausių laimėjimų klimato konferencijų istorijoje buvo Kioto protokolas, priimtas 1997 m. Tai buvo pirmasis tarptautinis susitarimas, nustatantis teisiškai privalomus išmetamųjų teršalų mažinimo tikslus pramoninėms šalims. Iki 2020 m. jie turėtų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį vidutiniškai bent 5 %, palyginti su 1990 m. lygiu.

Paryžiaus susitarimas

Kitas reikšmingas rezultatas buvo Paryžiaus susitarimas, priimtas 21-ojoje JT klimato kaitos konferencijoje (COP21) 2015 m. Susitarimo tikslas – apriboti visuotinį atšilimą iki gerokai žemiau 2°C, jei įmanoma, iki 1,5°C, palyginti su ikiindustrine era. Jį pasirašė 195 šalys ir apima išsivysčiusias ir besivystančias šalis.

Klimato konferencijų nesėkmės ir iššūkiai

Nepaisant minėtų laimėjimų, klimato konferencijos neapsiėjo be didelių iššūkių ir nesėkmių.

Nenuoseklus dalyvavimas ir įsitraukimas

Pagrindinė problema yra nenuoseklus pagrindinių suinteresuotųjų šalių dalyvavimas ir įsitraukimas. Pavyzdžiui, 2017 metais Donaldo Trumpo administracija paskelbė, kad Jungtinės Valstijos – viena didžiausių pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėjų – pasitrauks iš Paryžiaus susitarimo.

Trūksta įsipareigojimų

Kita problema yra ta, kad daugelis susitarimų nėra privalomi. Paryžiaus susitarimas, nors ir labai sėkmingas, daugiausia priklauso nuo savanoriškų šalių įnašų mažinant išmetamų teršalų kiekį, o tai gali apriboti susitarimo veiksmingumą.

Išvada

Klimato konferencijos vaidina lemiamą vaidmenį skatinant pasaulinį dialogą ir nustatant veiksmų, susijusių su klimato kaita, darbotvarkę. Jie pasiekė keletą reikšmingų laimėjimų, tokių kaip Kioto protokolas ir Paryžiaus susitarimas. Tačiau nepaisant šios sėkmės, vis dar yra didelių iššūkių, pavyzdžiui, nenuoseklus pagrindinių šalių dalyvavimas ir įpareigojančių susitarimų nebuvimas. Šios problemos turi būti sprendžiamos būsimose klimato konferencijose, kad būtų pasiektas tvirtesnis ir veiksmingesnis sutarimas kovojant su klimato kaita.