Homeopatija: natūropatijos principai ir taikymas

Homeopatija: natūropatijos principai ir taikymas

Naturopatijos pasaulyje homeopatija užima žavią, bet dažnai diskutuotą poziciją. Šis šimtmečių gydomasis menas, kurį „Kaip gali išgydyti panašus“, suformuota „Maxim“, „kaip gali būti išgydytas“, žada švelniai suaktyvinti kūno savigydos galias. Šis straipsnis ne tik pabrėžia istorines homeopatijos šaknis ir teorinius pagrindus, bet ir daugiausia dėmesio skiria jos praktiniam pritaikymui ir susijusiems išgyvenimams. Kitas dėmesys skiriamas mokslinėms diskusijoms: o kaip įrodyti jų efektyvumą šiuolaikinėje tyrimų aplinkoje? Homeopatija atsiduria įtampos srityje tarp tradicinių gydomųjų žinių ir įrodymais pagrįstos medicinos - aplinkybė, dėl kurios ji apsvarsto dar svarbesnę. Prisijunkite prie mūsų atradimo kelionės, naudodamiesi homeopatijos principais ir pritaikymais natūropatijoje ir sužinokite, kokią svarbą ši speciali medicinos forma turi šiandien.

Homeopatijos pagrindai: istorinė raida ir teorinės sąvokos

Homeopatiją XVIII amžiaus pabaigoje įkūrė vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas. Jo atradimas grindžiamas principu „Similia Similibus Curentur“ arba „Like gali būti išgydytas panašus“. Hahnemannas postuliavo, kad medžiaga, galinti sukelti tam tikrus sveiko žmogaus simptomus, taip pat gali išgydyti panašius sergančio asmens simptomus, kai ji skiriama labai praskiesta forma.

Homeopatinių vaistų gamyba seka specifinį praskiedimo ir drebėjimo procesą, vadinamą potencializavimu. Pradinė medžiaga praskiedžiama keliais žingsniais ir energingai sukrėsta kiekviename žingsnyje. Šis metodas skirtas perkelti ir sustiprinti žaliavos „psichinę ir dinaminę galią“. Homeopatiniai preparatai paprastai paruošiami skirtingomis potencijomis, rodančiomis praskiedimo lygį, pvz. D6, C30, M (1000).

Teorinės homeopatijos sąvokos, ypač gyvybės jėgos, potencializacijos ir individualizuoto vaistų pasirinkimo idėjos, prieštarauja įrodymais pagrįstos medicinos pagrindams ir farmakologiniam veikimo būdui, kaip jie žinomi įprastu medicininiu supratimu. Gyvybės jėgos, kuriai gali įtakos homeopatinės priemonės, idėja, taip pat ypač praskiestų medžiagų, kuriose dažnai nebėra jokių pirminės medžiagos molekulių, poveikis, yra moksliškai prieštaringos ir negali būti paaiškintos pagal fizikos ar chemijos principus.

• Entstehung: Ende des 18. Jahrhunderts durch Samuel Hahnemann.
• Grundprinzip: „Similia similibus curentur“ (Ähnliches möge durch Ähnliches geheilt werden).
• Herstellung: Potenzierung durch Verdünnen und Verschütteln.
• Theoretische Konzepte: Lebenskraft, Potenzierung, individuelle Arzneimittelwahl.

Homeopatijos naudojimas labai grindžiamas individualiomis priemonių pasirinkimu, kuris vyksta po išsamios paciento anamnezės. Šis paciento individualių simptomų ir savybių svarstymas Renkantis priemones išskiria homeopatiją nuo daugelio kitų gydymo būdų.

Veiksmingumo ir kritinio svarstymo įrodymai: dabartinės tyrimų situacijos analizė

Homeopatijos efektyvumas yra prieštaringai vertinama tema medicinos bendruomenėje. Nors šalininkai nurodo individualius pranešimus apie sėkmę ir „panašumo“ teoriją, kritikai reikalauja moksliškai pagrįstų įrodymų per atsitiktinių imčių, kontroliuojamus bandymus. Dabartiniai tyrimai rodo mišrų vaizdą apie homeopatinio gydymo efektyvumą.

Kelios metaanalizės ir sisteminės apžvalgos bandė įvertinti homeopatijos efektyvumą. Vienoje garsiausių metaanalizių, išleistų „Lancet“ 2005 m., Palygino 110 placebu kontroliuojamų homeopatijos tyrimų su 110 įprastų medicinos tyrimų. Analizėje padaryta išvada, kad homeopatinis gydymas nėra veiksmingesnis nei placebos. Kitoje 2015 m. Sisteminių apžvalgų „Cochrane“ duomenų bazėje apžvalgoje buvo nagrinėjamos homeopatinės priemonės astmai gydyti ir nerado įtikinamų įrodymų apie veiksmingumą, išskyrus placebo efektą.

Šiuos rezultatus patvirtina dauguma mokslo bendruomenės. Pavyzdžiui, Nacionalinė sveikatos ir medicinos tyrimų taryba (NHMRC) Australijoje 2015 m. Paskelbė išsamią homeopatijos apžvalgą. Remiantis daugiau nei 1800 tyrimų analize, buvo nustatyta, kad nėra patikimų įrodymų, rodančių, kad homeopatija yra veiksminga už placebo poveikio ribų.

Nepaisant šių mokslinių įvertinimų, homeopatija išlieka populiari tarp tam tikros pacientų grupės, iš dalies dėl asmeninio tikėjimo alternatyvių gydymo metodų gydymu ir troškimu. Tačiau kritikai teigia, kad homeopatijos naudojimas kaip nusistovėjusio medicininio gydymo pakeitimas gali paskatinti kreiptis į būtiną medicininę priežiūrą.

• 2005 Meta-Analyse („The Lancet“): Zeigt, dass Homöopathie nicht effektiver als Placebos ist.
• 2015 Cochrane Review: Keine überzeugenden Beweise für die Wirksamkeit von Homöopathie bei Asthma über Placebo-Effekte hinaus.
• NHMRC-Bericht 2015: Keine zuverlässigen Beweise für die Effektivität der Homöopathie.

Mokslininkai ir medicinos specialistai ragina atlikti tolesnius aukštos kokybės tyrimus, kad būtų padarytos galutinės išvados apie homeopatijos efektyvumą. Iki tol homeopatijos naudojimas ir priėmimas išlieka asmeniniu sprendimu, kuriam įtakos turi įvairūs veiksniai, įskaitant individualius įsitikinimus ir patirtį.

Homeopatijos taikymo sritys natūropatijoje: praktiniai pavyzdžiai ir paciento patirtis

Naturopatijos srityje homeopatija naudojama įvairiems skundams. Dažniausios taikymo sritys yra ūmios būklės, tokios kaip peršalimas, gripas, karščiavimas, sužalojimai, taip pat lėtinės ligos, tokios kaip odos ligos, alergijos, migrena, miego sutrikimai, psichologiniai ligos, tokios kaip nerimas ir depresija bei vaikų ligos.

• Erkältungen und Grippe: Die Homöopathie bietet verschiedene Mittel, wie Oscillococcinum zur generellen Unterstützung oder spezifischere wie Belladonna bei hohem Fieber und plötzlichem Beginn.
• Verletzungen: Arnica wird häufig bei Blutergüssen, Schwellungen und Entzündungen als Folge von Verletzungen eingesetzt.
• Hauterkrankungen: Sulfur für trockene Ekzeme oder Graphites für nasses Ekzem.
• Allergien: Histaminum hydrochloricum kann zur Linderung von Allergiesymptomen angewendet werden.
• Migräne: Belladonna oder Bryonia, abhängig von den spezifischen Symptomen und Auslösern einer Migräne.
• Schlafstörungen: Coffea cruda bei Schlaflosigkeit oder Gedankenfluss.

Pacientų patirtis labai skiriasi, kai kurie pranešė apie reikšmingą palengvėjimą nuo jų simptomų ir pagerėjo jų gyvenimo kokybė, o kiti neranda skirtumo. Remiantis tikslia simptomų analize, būtina pasirinkti teisingą homeopatinę priemonę.

Pagrindinis homeopatijos principas yra terapijos individualizavimas, o tai reiškia, kad du žmonės, sergantys ta pačia liga, gali gauti skirtingas priemones, priklausomai nuo jų specifinių simptomų ir konstitucijos. Šis požiūris reikalauja išsamios patyrusio homeopato ligos istorijos.

Moksliniai homeopatijos veiksmingumo tyrimai ir toliau yra diskusijų klausimas. Nors kai kuriuose tyrimuose teigiamas poveikis, viršijantis placebo efektą, kitiems trūksta metodinio griežtumo ar atkuriamumo. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad homeopatinis gydymas neturėtų būti naudojamas kaip vienintelė sunkių ligų, tokių kaip tuberkuliozė, ŽIV/AIDS, maliarija ir kitos panašios ligos, terapijos forma.

Apibendrinant galima pasakyti, kad homeopatija, nepaisant prieštaringai vertinamų diskusijų dėl jos veiksmingumo, užima tvirtą vietą natūropatijoje. Istorinė vystymasis ir pagrindiniai homeopatijos principai suteikia gilią įžvalgą apie sudėtingas praktikos teorijas. Nors kritiniai balsai pabrėžia, kad nėra moksliškai pagrįstų veiksmingumo įrodymų, tačiau vartotojai praneša apie teigiamą patirtį įvairiose taikymo srityse. Lieka svarbu stebėti dabartinę tyrimų situaciją ir laikyti homeopatiją kaip holistinio terapinio požiūrio dalį, į kurį atsižvelgiama į individualius paciento poreikius. Naturopatinėje praktikoje ir atviras paciento ir terapeuto dialogas, ir kritinis turimų gydymo metodų tyrimas yra labai svarbus norint sėkmingai atlikti terapiją. Homeopatijos ateitis natūropatijoje daugiausia priklausys nuo to, kiek jos taikymas gali būti moksliškai dokumentuotas, o jos principai tampa skaidrūs.

Šaltiniai ir kita literatūra

Nuorodos

• Hahnemann, S. (1810). Organon der Heilkunst. Köthen: Samuel Hahnemann. Eine grundlegende Abhandlung über die Prinzipien der Homöopathie.
• Schmidt, J. M. (2007). Homöopathie: Die Beweise. Die Wirksamkeit der Homöopathie wissenschaftlich belegt. Stuttgart: Haug Verlag. Eine detaillierte Betrachtung der wissenschaftlichen Belege für die Wirksamkeit der Homöopathie.

Studijos

• Mathie, R. T., et al. (2017). Randomised placebo-controlled trials of individualised homeopathic treatment: Systematic review and meta-analysis. Systematic Reviews, 6(1), 213. Eine umfassende Meta-Analyse von Studien zur individuellen homöopathischen Behandlung.
• Shang, A., et al. (2005). Are the clinical effects of homoeopathy placebo effects? Comparative study of placebo-controlled trials of homoeopathy and allopathy. The Lancet, 366(9487), 726-732. Ein Vergleich von homöopathischen Behandlungen mit Placebo-Effekten und allopathischen Behandlungen.

Tolesnis skaitymas

• Ernst, E. (2002). A systematic review of systematic reviews of homeopathy. British Journal of Clinical Pharmacology, 54(6), 577-582. Eine Analyse von Meta-Analysen zur Homöopathie, die die wissenschaftliche Diskussion um die Wirksamkeit aufzeigt.
• Hahn, R. G. (2013). Homeopathy: Meta-Analyses of pooled clinical data. Forschende Komplementärmedizin, 20(5), 376-381. Eine Zusammenstellung und Analyse von klinischen Daten zur Homöopathie.
• Walach, H., & Jonas, W. B. (2004). Forschungsmethoden in der Komplementärmedizin. Stuttgart: Schattauer Verlag. Ein Überblick über Forschungsmethoden, die in der Komplementärmedizin, einschließlich der Homöopathie, angewendet werden.